Katerina, Hemptono rūmai, 1540 m. kovas

Velykų, linksmų Velykų rytas. Aš taip nekenčiu gavėnios... Už ką, sakykite, man atgailauti, ko gailėtis? Galima sakyti, nieko. Bet šiais metais gavėnios nekenčiau dar labiau, nes rūmuose nevyko šokiai, negrojo muzika, jei neminėsim klaikių giesmių ir psalmių. O blogiausia, nevyko jokie persirenginėjimai ir vaidinimai. Na, bet per Velykas pašėlsime. Į rūmus turėtų atvykti princesė Marija, ir mes nekantraujame sužinoti, kaip jai patiks naujoji pamotė. Mes jau dabar juokiamės, nekantraudamos pamatyti, kaip karalienė bandys tapti motina vos metais už save jaunesnei merginai, kalbins ją vokiškai, bandys atvesti į reformaciją. Bus tikras spektaklis! Šneka, kad princesė Marija yra labai niūri, liūdna ir davatkiška, o karalienė — nerūpestinga ir linksma savo rūmų pusėje, gimusi ir augusi kaip liuterone, Erazmienė ar kokia ten. Todėl mes visos, pasistiebusios ant pirštų galiukų, kad geriau matytume, žiūrime pro langą, kaip princesė Marija prijoja prie rūmų. Tada kaip pabaidytų vištų pulkelis kuičiame į karalienės kambarius, kol princesė nepasirodė ant laiptų. Susėdame kambaryje ir vaizduojame ramiai siuvinėjančias ar klausančias pamokslo. Karalienė šyptelėjusi taria: „Negeros mergaitės”. Pasigirsta beldimas į duris, pasirodo princesė ir — koks netikėtumas! — su ja, už rankos vedina, tipena ledi Elžbieta.

Mes visos pašokame ir atsargiai nusilenkiame: juk princesei Marijai reikia pritūpti pakankamai žemai, kad parodytume pagarbą karališkam asmeniui, bet būtina spėti išsitiesti prieš ledi Elžbietą, kadangi ji yra tiktai karaliaus pavainikė, o gal net visai ne jo duktė. Bet kai ji, maža, vos šešerių metukų lėlytė, eina pro mane, aš nusišypsau jai ir iškišu liežuvį. Šiaip ar taip, ji mano pusseserė, tik tokių klaikiai oranžinių plaukų, kad siaubas ima. Mirčiau, jeigu turėčiau tokius, bet auksinę spalvą ji paveldėjo iš tėvo, o tai į naudą vaikui, dėl kurio tėvystės abejojama.

Karalienė pakyla pasitikti abiejų podukrų, pabučiuoja jas į abu skruostus ir nusiveda į savo miegamąjį, užtrenkdama duris prieš mus visas, lyg nenorėtų matyti. Damoms tenka laukti kambaryje, be muzikos, vyno, be jokių pramogų, o blogiausia, nežinant, kas vyksta už tų durų. Aš atsargiai prisiartinu prie miegamojo, bet suraukta ledi Ročford kakta nuveja mane šalin. Kilsteliu antakius, lyg klausčiau: „Kas yra?”, esą, nesupratau, kad ji neleidžia man klausytis prie durų.

Po kelių minučių mes išgirstame juoką ir mažosios Elžbietos čiauškėjimą, o po pusvalandžio jos visos išeina. Elžbieta žingsniuoja įsikibusi į karalienės ranką, o atšiauri ir liūdna princesė Marija dabar šypsosi, atrodo gyva ir graži. Karalienė pristato mus kiekvieną vardu, o princesė Marija maloniai šypsosi mums, puikiai žinodama, jog pusė mūsų yra didžiausios jos priešės. Pagaliau jos paprašo atnešti ko nors pasistiprinti, o karalienė nusiunčia žinią karaliui, jog dukterys atvyko į rūmus ir laukia karalienės kambariuose.

Situacija dar labiau pasitaiso, kai pasirodo karalius su visa savo svita. Aš kuo žemiausiai pritupiu, bet jis praeina pro mane net nežvilgtelėjęs ir skuba pasveikinti savo dukterų.

Jomis valdovas labai džiaugiasi. Mažajai ledi Elžbietai netgi surado kišenėje cukruotų slyvų, o princesę Mariją kalbina švelniai ir maloniai. Jis atsisėda šalia karalienės, ši uždeda savo ranką ant jo letenos ir kažką tyliai pašnibžda į ausį. Mielas šeimos vaizdelis, jeigu Henrikas išties būtų išmintingas trijų dailių vaikaičių senelis, kaip iš pažiūros galėtum pagalvoti.

Mane truputį erzina, kad niekas į mane nekreipia nė mažiausio dėmesio. Bet tuomet Tomas Kulpeperis — kuriam nė akimirką neatleidau — prieina prie manęs ir pabučiavęs į rankutę taria:

— Pussesere.

— O, ponas Kulpeperis, — aikteliu, lyg tik dabar jį pastebėjusi. — Jūs čia?

— Kur dar galėčiau būti? Ar kambaryje yra gražesnių merginų?

— Na, nežinau, neabejotinai yra, — atsakau. — Princesė Marija daili mergina.

Jis kreivai šypteli.

— Kalbu apie merginą, kuri gali sudaužyti vyro širdį.

— Nežinau, apie kokią merginą kalbate, nes jokia mergina negali priversti jūsų laiku ateiti į pasimatymą, — atšaunu.

— Juk negalite ant manęs vis dar pykti, — atsako jis, apsimesdamas nustebęs. — Tokiai merginai, kaip jūs, galinčiai turėti bet kurį vyrą, — užtenka pamoti. Negalite pykti ant tokio eilinio žmogelio, kaip aš, kuris buvo iškviestas karaliaus ir turėjo palikti jus plyštančia širdimi.

Aš kimiai sukikenu ir prisidengiu burną ranka, nes karalienė žvilgteli mano pusėn.

— Jūsų širdis niekada nedūžta, nes jos neturite.

— Ji perplyšo perpus, — spiriasi Tomas. — Ką man reikėjo daryti? Karalius liepia man būti šalia jo, o mano širdis veržiasi pas jus. Teko perplėšti širdį ir atlikti savo pareigą, o jūs man iki šiol neatleidote.

— Neatleidau, nes netikiu nė vienu jūsų žodeliu, — atsakau linksmai ir pažvelgusi karalienės pusėn pastebiu, jog į mus žiūri ir karalius. Atsargiai nusuku galvą nuo Tomo Kulpeperio ir šiek tiek atsitraukiu. Nenoriu atrodyti per daug juo susidomėjusi. Dirsteliu pro nuleistas blakstienas: karalius tikrai žiūri į mane. Jis pamoja man pirštu, ir net nepažvelgusi į Tomą Kulpeperį prieinu prie sosto.

— Jūsų prakilnybe?

— Sakau, kad mums reikia pašokti. Ar pašoksite su princese Marija? Karalienė tvirtina, kad esate geriausia jos šokėja.

Taigi, kas čia šokinėja kaip italė? Nukaistu iš pasitenkinimo ir iš visos širdies trokštu, jog senelė dabar matytų, kaip, patartas karalienės, man šokti įsako pats Anglijos karalius.

— Žinoma, jūsų prakilnybe. — Kukliai nuleidusi akeles, dailiai nusilenkiu, nes visi mane stebi, ir ištiesiu ranką princesei Marijai. Na, ji neskuba jos paimti. Bet nueina į menės vidurį kartu su manimi, lyg būtų gavusi ne pačią garbingiausią partnerę. Aš krypteliu galvutę ir pakviečiu kitas merginas stoti į vorą už mūsų. Muzikantai užgriežia, ir mes pradedame šokti.

Kas galėjo pamanyti? Princesė Marija — visai nebloga šokėja. Ji juda grakščiai, aukštai laiko galvą. Kojelės tiksliai dėlioja žingsnelius, matyti, kad puikiai išmokyta. Aš imu šiek tiek siūbuoti klubais, kad karalius ir kiti vyrai žiūrėtų į mane, bet, turiu pripažinti, jog pusė jų stebi princesę. Marija šokdama šiek tiek paraudo, o baigiant šokio grandinėlę ir kartu lendant pro arką, man nusišypsojo. Stengiuosi atrodyti kukli ir patenkinta, kad gavau puikią partnerę, bet bijau, jog atrodau it citriną kandusi. Aš negaliu būti tik kažkurios kitos pasirodymo priedas, negaliu! Iš prigimties nekenčiu antros vietos.

Baigusios mes nusilenkiame, o karalius atsistojęs ima šaukti: „Brava! Brava!” Lotyniškai, vokiškai ar kokia nors kita kalba tai reiškia „valio! “, todėl šypsausi ir stengiuosi atrodyti patenkinta, kai valdovas prieina, paėmęs už rankos, pabučiuoja princesę į abu skruostus ir sako, kad yra labai ja patenkintas.

Atsitraukiu kukli kaip lauko gėlelė, nors žaliuoju iš pavydo ir šiaušiuosi, kad ta nuobodybė buvo apdovanota tokiu dėmesiu. Bet tada karalius pasisuka į mane ir pasilenkęs pašnibžda į ausį:

— O jūs, mieloji, šokate kaip angelėlis. Šalia jūsų bet kokia partnerė atrodo geriau. Ar nesutiktumėte kada nors pašokti man? Viena, mano malonumui?

Ir aš, pakėlusi į karalių akis, plazdendama blakstienomis lyg negalėčiau jam atsispirti, sumurkiu:

— O, jūsų prakilnybe! Aš pamiršiu žingsnelius, jeigu šoksiu jums. Man teks rodyti kelią nuo pradžios iki galo. Jums teks vedžioti mane.

Į tai jis atsako:

— Gražuolėle mano, jau žinau, kur nusivesčiau jus, jeigu galėčiau.

„Tikrai? — galvoju aš. — Tu, gašlus seni. Neįstengi atiduoti pagarbos žmonai, o šnibždi kvailystes man.”

Karalius atsitraukia ir palydi princesę Mariją prie karalienės. Muzikantai vėl ima groti, jauni dvariškiai prieina prie savo partnerių. Pajuntu, kaip mane kažkas paima už rankos ir atsisuku nuleidusi akis, lyg gėdyčiausi būti pakviesta šokio.

— Gali nesivarginti, — šaltai įspėja dėdė Norfolko hercogas. — Noriu su tavimi pasikalbėti.

Sutrikusi, jog tai ne Tomas Kulpeperis, leidžiuosi nuvedama į kambario kraštą, kur tarsi lūkuriuoja — iš tiesų, laukia — ledi Ročford. Kai atsiduriu tarp jų, mano širdis nusirita į kulnus ir aš jau neabejoju, kad būsiu išsiųsta namo už koketavimą su karaliumi.

— Kaip manote? — klausia jis ledi Ročford virš mano galvos.

— Dėde, aš nekalta, — sakau, bet jis manęs negirdi.

— Įmanoma, — sako ji.

— Sakyčiau, užtikrintai, — paprieštarauja jis.

Jie žiūri į mane lyg į žąsį, kurią ketina pjauti.

— Katerina, tu kritai karaliui į akį, — sako dėdė.

— Aš nieko nepadariau, — cypteliu. — Dėde, prisiekiu, esu nekalta. — Ir aikteliu save išgirdusi. Prisimenu Aną Bolein, kuri tarė hercogui tuos pačius žodžius, bet pasigailėjimo nesulaukė. — Prašau... — šnibždu. — Maldauju... Aš iš tikro nieko nepadariau...

— Tyliau, — sudraudžia ledi Ročford, dairydamasi aplinkui, bet į mus niekas nekreipia dėmesio ir jau tikrai niekas nekvies manęs šokti.

— Tu jį sudominai, dabar turi užkariauti širdį, — tęsia dėdė, lyg nebūčiau pravėrusi burnos. — Kol kas tau puikiai sekasi, bet karalius yra tam tikro amžiaus vyras ir jam nereikia pigios kekšytės. Jam patinka įsimylėti, patinka persekioti labiau nei sugauti. Jam norisi manyti, kad rėžia sparną apie nepriekaištingos reputacijos merginą.

— Aš esu tokia! Tikrai! Nepriekaištinga!

— Turi gundyti jį, užvesti, bet visuomet atsitraukti.

Laukiu nesuvokdama, ko hercogas tikisi iš manęs.

— Trumpiau sakant, jis turi ne tik geisti tavęs, bet ir įsimylėti tave.

— Kodėl? — klausiu. — Kad rastų man gerą vyrą?

Mano dėdė pasilenkia ir pašnibžda man į ausį.

— Klausyk, kvaile. Kad padarytų tave savo žmona, savo žmona, kita Anglijos karaliene.

Mano nustebimo šūksnį nutildo ledi Ročford, skaudžiai įžnybdama man į ranką.

— O!

— Klausyk savo dėdės ir užsičiaupk, — liepia ji.

— Bet jis vedęs karalienę, — murmu.

— Tai nekliudo tave įsimylėti, — atsako dėdė. — Buvo ir keistesnių dalykų. Jis privalo būti tikras, jog esi nekalta mergelė roželė, ir tinki į Anglijos karalienes.

Grįžteliu į moterį, sėdinčią Anglijos karalienės soste. Ana šypsosi ledi Elžbietai, kuri linksmai straksi pagal muziką. Karalius sveikąja koja muša taktą. Netgi princesė Marija atrodo laiminga.

— Galbūt ne šįmet, galbūt ne kitais metais, — tęsia dėdė. — Turi išlaikyti karaliaus susidomėjimą ir sužadinti garbingą jo meilę. Ana Bolein gundė ir atstūminėjo Henriką šešerius metus, o pradėjo dar tuomet, kai jis mylėjo savo žmoną. Čia ne vienos dienos darbas, čia meno kūrinys, ir tai bus tavo gyvenimo darbas. Nesuteik jam vilčių manyti, jog galėtum tapti jo meiluže. Jis privalo gerbti tave, Katerina, kaip jauną damą, kurią galima nusivesti tik prie altoriaus. Sugebėsi?

— Nežinau, — atsakau. — Jis yra karalius. Negi jis neskaito visų minčių? Ar Dievas jam nepasako?

— Padėk mums, Viešpatie, šita merga — idiote, — murma dėdė. — Katerina, jis toks pat vyras, kaip ir visi, tik dabar, senatvėje, yra dar įtaresnis ir kerštingesnis už daugumą. Jis mėgavosi lengvesniu gyvenimu nei kiti, visą laiką dykinėjo. Jis buvo šiltai sutinkamas, kur tik benukeliautų, niekas nesako jam „ne” nuo tada, kai atsikratė Katerinos Aragonietės. Jis įprato pats viskam vadovauti. Tai vyras, kurį reikia linksminti, vyras, įpratęs prie pataikavimų. Turi priversti jį manyti, jog esi ypatinga, nes jį ir taip supa moterys, vaidinančios, kad jį dievina. Privalai elgtis kažkaip kitaip. Privalai jį sugundyti, bet neleisti tavęs paliesti. Štai ko tavęs prašau. Gausi naujų suknelių, tuo pasirūpins ledi Ročford, bet man reikia šito. Ar sugebėsi?

— Galiu pamėginti, — atsakau dvejodama. — O kas tada? Kai jis įsimylės, susigundys ir patikės? Kas tada? Juk negaliu jam sakyti, kad tikiuosi tapti karaliene, kai pati jai tarnauju.

— Palik tai man, — burbteli hercogas. — Atlik savo vaidmenį, o aš padarysiu, kas priklauso. Bet privalai atlikti savo partiją. Būk, kokia esi, tik vis po truputį, truputį šiltesnė. Noriu, kad jį užvestum.

Mane apniko abejonės. Trokštu ištarti „gerai”, geidžiu dovanų, kurios manęs laukia, ir karaliaus mylimosios šlovės. Bet Ana Bolein, šito hercogo dukterėčia, taip norėjo to paties. Galbūt Tomas Hovardas davė jai tokį pat patarimą, o kuo tai baigėsi? Nežinau, kiek dėdė prisidėjo, kad ji atsidurtų soste, nežinau, ką padarė, kad išvengtų ešafoto. Nežinau, ar manimi jis rūpinsis labiau nei ja.

— O jeigu man nepavyks? — klausiu. — Jeigu kas nors bus ne taip?

Dėdė man šypsosi.

— Ar tik nenori pasakyti, jog nors sekundę suabejojai, kad sugundytum bet kurį vyrą?

Stengiuosi išlikti rimta, bet nepajėgiu suvaldyti savo tuštybės.

— Visai ne, — atsakau jam šypsodamasi.